Greita registracija į P9 klinikos specialistų konsultacijas Vilniuje ir Klaipėdoje.
Parvo virusas arba kitaip dar infekcinė eritema – tai liga, dažniausiai pasitaikanti vaikams, kuri pasižymi stipriu bėrimu ant veido. Šis virusas priklauso Parvoviridae virusų šeimai šeimai, o patogeninė rūšis žinoma kaip Erythovirus B19 – būtent ši parvo viruso rūšis labiausiai paplitusi pasaulyje ir yra patogeniška tiek vaikams, tiek suaugusiems.
Parvovirusinė infekcija dažniausiai pasireiškia vaikams nuo 3 iki 15 m. ir nors ši liga nėra gydoma – persirgus ja vieną kartą įgyjamas imunitetas.
Parvo virusas dažniausiai plinta per kvėpavimo takus: kosint, čiaudint arba kalbant, tad didžiausia tikimybė užsikrėsti atsiranda esant šalia jau užsikrėtusio žmogaus. Užsikrėsti galima taip pat ir per užterštus daiktus, paviršius ar kraują. Svarbu paminėti, jog virusas plinta tik pirmoje viruso stadijoje, t.y. jei asmeniui pasireiškė tokie simptomai kaip: kosulys, silpnumas, pakilusi kūno temperatūra, čiaudulys – užsikrėtimo tikimybė yra didelė, tačiau jei šalia esančiam žmogui jau atsirado vienas pagrindinių simptomų – bėrimas – užsikrėsti beveik neįmanoma. Esant bėrimams ant veido galima lengvai tęsti kasdienius darbus, o vaikams eiti į mokyklą, nebijant simptomų paūmėjimo bei tikimybės užkrėsti kitus.
Pagrindinis parvo virusinės infekcijos simptomas, pasireiškiantis dažniausiai tik vaikams – bėrimas, kuris prasideda ant veido, ausų, kaklo ir vėliau gali plisti į rankas, liemenį bei kojas. Pats bėrimas pradžioje atrodo kaip lengvas odos paraudimas, kuris su laiku intensyvėja ir iššaukia iškilimus ant odos. Šis simptomas laikosi 1–3 savaites ir turi savybę atsinaujinti, reaguojant į įvairius dirgiklius, pavyzdžiui, saulę, stresą, intensyvų sportą.
Nepaisant bėrimo, vaikai taip pat gali patirti tokius simptomus kaip:
Diagnozuojant parvo virusą dažniausiai remiamasi klinikiniais simptomais ir jų charakteristika. Priklausomai nuo atvejo, gali būti paskirti ir laboratoriniai tyrimai, tokie kaip:
Registruotis parvo viruso tyrimams klinikoje P9 klinika Vilniuje galite paskambinę telefonu: +370 (694) 65000, Klaipėdoje: +370 629 90112.
Didžioji dalis vaikų atsigauna nuo parvovirusinės infekcijos be komplikacijų, nebent, ant veido bei kūno su laiku atsinaujina bėrimas, dėl išorinių dirgiklių (saulė, dulkės, stresas, intensyvus sportas). Tačiau, kai kuriais atvejais gali išsivystyti rimtesnės sveikatos problemos, tokios kaip: ūminė, lėtinė anemija (mažakraujystė) ar kiti kraujo sutrikimai. Svarbu paminėti, jog vaikams, sergantiems hematologinėmis (kraujo) ligomis, parvo virusas gali būti itin pavojingas, kadangi jų organizmas yra mažiau pajėgus kovoti su infekcijomis ir komplikacijos gali būti sunkesnės.
Parvo virusas įprastai yra savaime praeinanti liga, todėl daugumai žmonių nereikia specifinio gydymo. Tačiau tam tikrais atvejais, gali būti paskirtas simptominis gydymas, pvz.: karščiavimą, galvos, gerklės, sąnarių skausmą mažinančių vaistų vartojimas bei specialūs geliai/kremai bėrimui mažinti.
Retais atvejais parvo virusas gali sukelti rimtesnių komplikacijų, tokių kaip: lėtinė, ūminė anemija, gali prireikti kraujo perpilimo, o žmonėms su silpna imunine sistema, kuri nesugeba kovoti su virusu bei infekcija pati gali būti paskirta imunoglobulinų (IgG) infuzija.
Pagrindinis suaugusiųjų parvo viruso skirtumas nuo vaikų – simptomai. Suaugusiems parvo virusas dažnai sukelia sąnarių skausmus, tinimą ir artritą, ypatingai moterims. Labiausiai pažeidžiami plaštakų, riešų, kelių ir kulkšnų sąnariai. Vaikų atveju pagrindinis simptomas yra bėrimas, kas suaugusiems dažniausiai nepasitaiko arba atsiradęs bėrimas būna mažiau ryškus bei lengviau praeinantis. Parvo viruso simptomai suaugusiųjų atveju gali laikytis net kelis mėnesius ar metus. Vienintelis vaikų ir suaugusiųjų parvo viruso panašumas – į peršalimą panašūs simptomai pradinėje viruso stadijoje.
Parvo virusas nėščioms moterims yra ypatingai pavojingas, kadangi jis gali sukelti persileidimą ar vandenligę (vaisiaus vandenę). Tai yra dėl to, kad virusas gali tiesiogiai paveikti vaisiaus kraujo ląsteles, vadinamas eritrocitais, kurie yra būtini vaisiaus aprūpinimui deguonimi. Kai jų gamyba sutrinka išsivysto anemija, kuri gali sukelti vaisiaus širdies nepakankamumą. Dėl sumažėjusio deguonies tiekimo vaisiaus širdis turi dirbti daug intensyviau, kad kompensuotų deguonies trūkumą. Tai sukelia skysčių kaupimąsi vaisiaus audiniuose ir ertmėse – vandenės pagrindą.
Didžiausia tikimybė išsivystyti vandenei yra antrąjį nėštumo trimestrą. Specialių vaistų ar skiepo nuo parvo viruso dar nėra ir gydymas yra tik simptominis, dėl ko mažėja vaisiaus išsaugojimo tikimybė. Dažniausiai parvo virusu užsikrečiama nuo 1 iki 20 nėštumo savaitės, tad labai svarbu, kad nėščios moterys būtų labai atsargios ir, jei įmanoma, vengtų kontaktų su žmonėmis, kurie gali būti užsikrėtę parvo virusu, bei laikytųsi visų higienos taisyklių. Jei pajuntamas bent vienas peršalimo simptomas – vertėtų nedelsiant kreiptis į gydytojus ir nesistengti gydytis savarankiškai, kadangi bet koks į peršalimą panašus simptomas gali pranešti apie užsikrėtimą parvo virusu, o laiku nustačius parvovirusinę infekciją galima išvengti tolimesnių komplikacijų, o svarbiausia vaisiaus praradimo.
Vakcinos nuo parvo viruso nėra, tad geriausias būdas nuo jo apsisaugoti – atsakingai laikytis prevencinių priemonių:
Parvo virusas yra infekcija, kuri gali sukelti sveikatos problemų tiek vaikams, tiek suaugusiems. Ši liga dažnai pasireiškia bėrimu, karščiavimu, bendru nuovargiu ir kitais simptomais. Nors parvo virusas dažniausiai praeina savaime, svarbu žinoti, kaip atpažinti šią ligą ir tinkamai į ją reaguoti, siekiant išvengti galimų komplikacijų, tokių kaip anemija. Nėščios moterys turėtų būti ypač atsargios dėl galimos grėsmės vaisiui. Kadangi specialios vakcinos nuo parvo viruso nėra – atsakingas elgesys ir higienos taisyklių laikymasis yra pagrindinės prevencijos priemonės. Šios priemonės padeda apsisaugoti nuo užsikrėtimo ir sumažina viruso plitimo riziką.
Ši svetainėje pateikta informacija yra tik bendro pobūdžio informacija ir negali būti laikoma medicinine konsultacija. Dėl tikslios diagnozės ir tinkamų gydymo metodų visada kreipkitės į savo gydytoją ar sveikatos priežiūros specialistą. Straipsnyje naudojamos asociatyvios nuotraukos iš nemokamo fotobanko.
